​Su „Padainuok man labanakt“ dalyviais nukeliavom į NDG pamatyti „Miškų ir laukų pozityvus“ Izraelio peizažuose. Galima buvo pajusti, kai tai buvo gera diena ir jos laukėm. Izraelyje niekas nebuvom, tad Sharon Ya‘ari fotografijos paskatino pokalbių apie daugelį dalykų: kantrybę ir ištvermę – kaip vargstančių fotografų dorybes, žydų išėjimą iš senovės Egipto, apie tai, kad Negyvosios jūros vaizdas išties gali būti panašus į mėnulio peizažą (nors ir ten nebuvom), nuodingą Japonijos žuvį fugu, apie senovines fotografijas, kurios yra kažkokios tikresnės ir, tarsi langas, atveriančios vaizdą į šviesesnę tikrovę, apie tai, ar yra „depozitkių“ tuose krūmuose...kurie nakties fotografijoje atrodo kur kas geriau nei dienos. Galiausiai, apie fotografo žvilgsnį, kuris paliktų mus iki begalybės spėlioti apie tai, ką matome – uolą, krioklį, vandens baseiną ar marmuro sieną, jei galų gale neperskaitytume etiketės. Pabaigoje sutarėm, kad gamta yra gražiausia, kas yra. Ir buvimas kartu padeda atrasti stebėjimo malonumą, nes „tuomet nebėgi taip greitai“.

​Vakar išėjome pasivaikščioti „turistiniais“ maršrutais po Vilniaus senamiestį ir Užupį. Žinoma, visi jau buvome anksčiau įžengę į Užupio perimetrą ir jį „matę“. Kas gi šiandien, Vilniuje gyvenantis nebus matęs Užupio? Nebent tasai, kuriam paprasčiausiai ne pasivaikščiojimai galvoje arba kuris jau „viską ir taip žino“.
Aušros vartai
Šįkart priežastis eiti - ne maršrutas ar kokie nors istorinių faktų perliukai. Išėjome dėl paties ėjimo kartu su žmogumi, kuris turi kitą ir daugumai mūsų sunkiai įsivaizduojamą patirtį. Andrejus – neeilinė asmenybė. Ir pasivaikščiojimas su neeilinėmis asmenybėmis yra neeilinė patirtis. Ir nesvarbu, kur einame.
Pradėję nuo Aušros Vartų, užsukome į Šv. Teresės bažnyčią, Aušros Vartų koplyčią. Pasiyrę pro maldininkų gausą toliau žygiavome link Užupio respublikos. Vienos durys ir vartai mums buvo atviri, kiti – ne. Uždarų kiemų gausėja, tad šįkart netikėtų užkaborių netikrinome, tiesiog apėjome Užupį tarsi savo kiemą. Galiausiai palipome patręšusiais laiptas į Bekešo kalną, nuo kur savas kiemas (ir kaimas) geriau matyti. „Iš čia“, kaip sakė Andrėjus, - „galima stogais nubėgti tolyn“. Savame kieme viskas įmanoma. Kartu supranti, kad kiemas – tavo, bet namai tame kieme – kitų. Ir „po kiekvienu stogu kažkas yra“ – sako Andrejus. Tarp tų stogų - išpustytos - išpustytos sostinės senamiesčio gatvės, Bernardinų sodo muzikinė karuselė, taip pat ir buvusi Misionierių ligoninė, kurią Andrejaus bičiuliai vadina „Balnička“ arba „Space“.
„Balnička/Space“ – buvę Andrejaus ir jo giminaitės namai. „Ten praleisti treji metai – tarsi pasaka. Ten buvo labai gerai gyventi,“ – sakė ji. Gyvenimas visaip susiklosto. Andrejui ir jo giminaitei susiklostė taip, kad jie neturi namų, bent jau tokių, kokius įsivaizduoja dauguma. Šie pasivaikščiojimai vyksta dėl benamių centre „Betanija“ įgyvendinamo meno projekto, kurio metu, praleisdami nemažai laiko su šio centro lankytojais, pajutome, kokia nematoma yra benamystės situacija Vilniuje. O kaip kitaip? Juk dažniausiai „viską ir taip žinom“.
Tikrai yra dalykų, kurių nežinome ir galime truputį pažinti eidami pasivaikščioti. Projekto kontekste rugsėjo mėnesį vyks paroda Nacionalinėje dailės galerijoje, kurios metu bus galimybė išeiti į „savo kiemą“ kartu su Andrejumi.

Foto-Eglė Gudonytė

Su 'Padainuok man labanakt' dalyviais ir draugais lankėmes Palaukinės kultūros centre. Ten vyko Slemas be stogo, visi buvo išgirsti. Gera tiesiog patirti (ne)didelius dalykus, tokius kaip gera aplinka ir bendravimas.

Foto- Teodoras Malinauskas