Antrąkart kartu su Betanijos lankytojais atvykme į Nacionalinę dailės galeriją – Artūro Railos parodą „Libretas Mærskui Mc-Kinney Mølleriui. Sinopsis“ ir parodą „Kita epochų sankirta“, pristatančią naujai įsigytus Lietuvos dailės muziejaus kolekcijos kūrinius. Dauguma Betaniečių pirmąkart apsilankė šioje galerijoje. Įžvalgos įvairios – pagal patirtį, amžių ir humoro jausmą. Apie A. Railos kūrinį –tarsi „gyvenimo mozaika“, „džiazo muzika“, „televizija“, „komiškas pasireiškimas“, „policininkai išdykauja“, „Valstybinė autoinspekcija pagavo vairuotoją pažeidėją, prisikabino ir galvoja, kokį kyšį iš jo paimti...“ Kūriniuose kartais norisi rasti ryšius tarp atskirų fragmentų. „Aš nerandu ryšio“ – sako Arvydas. „Kai išeinate į miestą, į kokią nors aikštę žiūrite: vieni riedučiais važinėja, kiti kalbasi, treti kažko laukia. Ar jie turi ryšį?“ – klausia edukatorė Eglė. „Ryšys yra. Vienas ieško pinigų, kitas ieško pavalgyti, kitas ieško dar kažko, bet čia kol kas ryšio nematau... sutrikdėte mane šiuo kūriniu. Dabar ilgai galvosiu“ – atsakė Arvydas. Apie Vlado Urbanavičiaus „Rutulys“ - tarsi „asteroidas“, „sniego gniūžtė“, „statybos atliekos“, „kukulis, o jei būtų pailgas – cepelinas“, „svajonių kiaušinis“, „kosminė dulkė“, „suglamžytas popierius“, „padaryta iš statybinių šiukšlių – matosi plyta, cementas, betonas, skalda, tinkas... Malačius, aš tokį irgi pasistatyčiau. Jeigu turėčiau namus – norėčiau tokį turėti“. Apie Jono Gasiūno „Auksiniai pataikymai virš horizonto“ – tarsi „sausra“, „juodžemis, ne visai Lietuvoje“, „senoviniu laiku, po sausros“, „miestas“, „kaimas“, „skurdas“, „lietuviai ištremti tokį vaizdą matė“, „traukiniai ir geležinkelis“, „nėra perėjimo“, „malaletkos aptaškė“, „kakofonija“. „Įdomu, kiek autoriui metų,“ – svarstė Vičeslavas, - „kai žinai, kiek metų – žinai, kaip mąsto“. Eugenija pridūrė – „aš nesitikėjau, kad tokių dalykų galime pamatyti. Papasakosiu, papaišysiu savo draugei.“ Foto - Eglė Gudonytė
RSS Feed