Čia mūsų trobelė,“ – apie Vilniaus miesto nakvynės namus sako Liuda, pas kurią atvykome į svečius. Ir priduria, kad anksčiau čia buvo pionierių stovykla. Truputį pagalvojus, galima atrasti bent tris dalykus, kurie Vilniaus nakvynės namuose gali priminti ankstesnę jų paskirtį: pirmiausia tai, kad dauguma nakvynės namų gyventojų yra 30-59 m. amžiaus, tad dalis jų vaikystės ar paauglystės metais tikrai spėjo pabūti pionieriais; antra, nakvynės namų klientai vis dėlto yra svečiai šiuose namuose, tad, kaskart išeidami ir grįždami, turi „atsižymėti“; galų gale tai, kad įstaigos vedėją nakvynės namų gyventojai švelniai vadina „mamyte“.
Į šią „stovyklą“ patenkama įvairiais būdais ir dėl įvairių priežasčių. Ir, jeigu esi čia, esi pripažintas „benamis“. Vieni bando prisitaikyti prie jų taisyklių ir kurti jaukumą savo aplinkoje, kad ji bent kiek primintų namus. Kitam atsidūrimas čia yra didžiausia nelaimė, „dugnas, kai nėra kur jau žemiau“.
Į šią „stovyklą“ patenkama įvairiais būdais ir dėl įvairių priežasčių. Ir, jeigu esi čia, esi pripažintas „benamis“. Vieni bando prisitaikyti prie jų taisyklių ir kurti jaukumą savo aplinkoje, kad ji bent kiek primintų namus. Kitam atsidūrimas čia yra didžiausia nelaimė, „dugnas, kai nėra kur jau žemiau“.
RSS Feed