Į šią „stovyklą“ patenkama įvairiais būdais ir dėl įvairių priežasčių. Ir, jeigu esi čia, esi pripažintas „benamis“. Vieni bando prisitaikyti prie jų taisyklių ir kurti jaukumą savo aplinkoje, kad ji bent kiek primintų namus. Kitam atsidūrimas čia yra didžiausia nelaimė, „dugnas, kai nėra kur jau žemiau“.
Čia mūsų trobelė,“ – apie Vilniaus miesto nakvynės namus sako Liuda, pas kurią atvykome į svečius. Ir priduria, kad anksčiau čia buvo pionierių stovykla. Truputį pagalvojus, galima atrasti bent tris dalykus, kurie Vilniaus nakvynės namuose gali priminti ankstesnę jų paskirtį: pirmiausia tai, kad dauguma nakvynės namų gyventojų yra 30-59 m. amžiaus, tad dalis jų vaikystės ar paauglystės metais tikrai spėjo pabūti pionieriais; antra, nakvynės namų klientai vis dėlto yra svečiai šiuose namuose, tad, kaskart išeidami ir grįždami, turi „atsižymėti“; galų gale tai, kad įstaigos vedėją nakvynės namų gyventojai švelniai vadina „mamyte“.
Į šią „stovyklą“ patenkama įvairiais būdais ir dėl įvairių priežasčių. Ir, jeigu esi čia, esi pripažintas „benamis“. Vieni bando prisitaikyti prie jų taisyklių ir kurti jaukumą savo aplinkoje, kad ji bent kiek primintų namus. Kitam atsidūrimas čia yra didžiausia nelaimė, „dugnas, kai nėra kur jau žemiau“.
0 Comments
Adaukto Marcinkevičiaus parodoje „Optimistai ir skeptikai. 1954-1959 fotografijos“ – kadrai, daryti po Stalino mirties. NDG edukatorė Eglė Nedzinskaitė sakė, kad fotografas A. Marcinkevičius į pasaulį žvelgė labiau pro vaizdo kameros nei pro fotoaparato akutę. Užfiksuotas kadras – laiko akimirkoje inerciją išsaugojęs veiksmas, įvykis ar pasakojimas. Mes, galerijos lankytojai, „skaitėme“ fotografijas, kurių pasakojimai dažnam buvo atpažįstami, „iš tų laikų“: apie kolūkių susirinkimus, gatvės darbų subtilybes, kasdienes pramogas ir šventes, automobilius, techniką, madą, prabangą ir t.t. „Daug istorijų aš galiu papasakoti, man nereikia nuotraukų“, – sako Raimundas paeiliui A.Marcinkevičiaus fotografijoms priskirdamas pavadinimus: „Našlaičiai, pagelbėkite“, „Kiek aš galiu dirbti, man reikia pailsėti“, „Darbininkai, einam pietų“, „1986-ieji. Mes streikuosim“, 1988-ieji. Mes nepasiduodam“, „Kolūkio susirinkimai“, pridurdamas, – „matot, močiutė sėdi, seneliai, pakelsime pensijas, pakelsim algas, jūs tik dirbkit“, – sako Raimundas. Ir priduria, „Tai jaunystė, aš gi viską pamenu.“ Liuda ilgokai stabtelėjo prie kitos fotografijos. Sako – „šitą norėčiau išsinešti. Labai gražios akys, geras veidas.“ Raimundas pritaria – „Tai žymus rusų aktorius. Jo žvilgsnis parodo žmogaus šilumą. Pagal akis galima atspėti, ar esi laimingas žmogus ar ne.“ Paklausiu Arvydo, kuri fotografija labiausiai įsiminė. Sako: „Ši, jos nesupratau. Minties nepagaunu. Mintis turi būti. Nepagaunu minties. Man ji patinka, nes aš jos nesuprantu.“ (Iš apsilankymų Nacionalinėje dailės galerijoje projekte „Padainuok man labanakt“ („Sing me to sleep'').) Foto- Eglė Gudonytė
|
KATEGORIJOS
All
ArchYVAS
December 2023
|