Į šią „stovyklą“ patenkama įvairiais būdais ir dėl įvairių priežasčių. Ir, jeigu esi čia, esi pripažintas „benamis“. Vieni bando prisitaikyti prie jų taisyklių ir kurti jaukumą savo aplinkoje, kad ji bent kiek primintų namus. Kitam atsidūrimas čia yra didžiausia nelaimė, „dugnas, kai nėra kur jau žemiau“.
Liuda mus pasitinka džiugiai, aprodo savo aplinką – kambarėlį, kuriuo dalinasi su trimis kitomis moterimis, virtuvę, sanitarines patalpas. Visa tai, taip pat tam tikra socialinių darbuotojų parama, prieinama tam, kurie apsistoję antrame aukšte ir kurie gali už būstą sumokėti 20 eurų per mėnesį. Neprimokantys šių pinigų glaudžiasi pirmame aukšte, bendroje plikų medinių gultų salėje, šaltuoju metų laiku talpinančioje iki 100 žmonių. Čia, pagal nakvynės namų reglamentą, teikiamos „apnakvindinimo“ paslaugos. Žmonės negali čia užsilikti: kasdien turi išeiti iš nakvynės namų teritorijos pusė aštuonių ryte ir be septintos valandos vakaro negali grįžti. Išeidami visą savo gyvenimą nešasi kartu.
Pirmame aukšte nakvoja Anastasija – ilgametė pašto darbuotoja. Apie Anastasiją papasakosime kitą kartą, o šįkart keliaujame su Liuda iš „antro aukšto“.
Taigi, pinigai ir nakvynės namuose lemia didesnį komfortą. Juo, pagal taisykles, gali džiaugtis ne ilgiau nei 2 metus ir tik po 6 mėnesių pertraukos vėl gali bandyti grįžti į ankstesnę vietą. Dauguma taip ir daro. O kur dėtis šiuos mėnesius? Sutikti nakvynės namų gyventojai pasakoja, kad dažniausiai juos praleidžia „pirmame aukšte“ arba kur kitur – miške, po tiltu, jei kas priima – pas pažįstamus, bet taip pasitaiko labai retai. Liudos terminas dar negreitai, bet vien mintis apie tai kelia siaubą: „Kai pagalvoju, kad man reikės pusę metų ten gyventi, manau nesulauksiu. Iš proto išeisiu.“
Leidžiantis nuo pilkapio žemyn, Liuda paklausia: „Nesupykot, kad atvažiavote?“
Šis keistas, tarsi pasiklydęs vertime klausimas slepia žmogišką pažeidžiamumą. Liuda atvėrė mums savo aplinką. Neišsigando. Savo klausimu tarsi norėjo sau patvirtinti, kad mūsų bendravimas liks toks, koks buvo, nepaisant to, kad ji gyvena nakvynės namuose.
Ir po to su šypsena pridūrė: „Atvažiuokite, pagyvenkit su mumis. Lovytę duosim gerą, langus galėsite pasirinkti - į šią pusę ar į kitą pusę. Kaip norėsite.“ Pažadame, kad dar susitiksime.
Foto Eglė Gudonytė
Projektas „Padainuok man labanakt“ – bendras Lietuvos-Didžiosios Britanijos projektas, kurio metu, bendradarbiaujant su menininkais, rengiama įvairi kūrybinė veikla, įtraukianti benamystę ir skurdą patiriančius asmenis. Projekto paroda bus atidaryta 2016 m. rugsėjo 9 d., Nacionalinėje dailės galerijoje.