Pasivaikščiojimas su liuda iš ''antro aukšto''

Čia mūsų trobelė,“ – apie Vilniaus miesto nakvynės namus sako Liuda, pas kurią atvykome į svečius. Ir priduria, kad anksčiau čia buvo pionierių stovykla. Truputį pagalvojus, galima atrasti bent tris dalykus, kurie Vilniaus nakvynės namuose gali priminti ankstesnę jų paskirtį: pirmiausia tai, kad dauguma nakvynės namų gyventojų yra 30-59 m. amžiaus, tad dalis jų vaikystės ar paauglystės metais tikrai spėjo pabūti pionieriais; antra, nakvynės namų klientai vis dėlto yra svečiai šiuose namuose, tad, kaskart išeidami ir grįždami, turi „atsižymėti“; galų gale tai, kad įstaigos vedėją nakvynės namų gyventojai švelniai vadina „mamyte“.
Į šią „stovyklą“ patenkama įvairiais būdais ir dėl įvairių priežasčių. Ir, jeigu esi čia, esi pripažintas „benamis“. Vieni bando prisitaikyti prie jų taisyklių ir kurti jaukumą savo aplinkoje, kad ji bent kiek primintų namus. Kitam atsidūrimas čia yra didžiausia nelaimė, „dugnas, kai nėra kur jau žemiau“.

Tądien buvome sutarę susitikti su dviem šiuo metu Vilniaus nakvynės namuose apsistojusiomis moterimis – Liuda ir Anastasija. Su jomis susipažinome projekte „Padainuok man labanakt“, kuris kviečia benamius asmenis dalyvauti kūrybinėje veikloje. Liuda turi įgimtą išgyvenimo instinktą, tam tikrą vidinį gebėjimą džiaugtis šia diena ir tuo, ką ji suteikia. „Man tikrai nebus geriau, jei visiems pasakosiu, kad man viduje skauda. Geriau jau visi galvoja, kad man viskas puiku“, - sako Liuda ir bando susitaikyti su šiandiene situacija. „Gyvenimas turi dvi monetos puses“, - t. y., tarsi Marko Tveno romane, žmogus gyvenime spėja suvaidinti abu – princo ir elgetos – vaidmenis, – „anksčiau buvau karalienė, turėjau dviejų aukštų namą, o dabar esu niekas,“ – pokalbyje apie mėgstamas knygas, paatviravo Liuda.
Liuda mus pasitinka džiugiai, aprodo savo aplinką – kambarėlį, kuriuo dalinasi su trimis kitomis moterimis, virtuvę, sanitarines patalpas. Visa tai, taip pat tam tikra socialinių darbuotojų parama, prieinama tam, kurie apsistoję antrame aukšte ir kurie gali už būstą sumokėti 20 eurų per mėnesį. Neprimokantys šių pinigų glaudžiasi pirmame aukšte, bendroje plikų medinių gultų salėje, šaltuoju metų laiku talpinančioje iki 100 žmonių. Čia, pagal nakvynės namų reglamentą, teikiamos „apnakvindinimo“ paslaugos. Žmonės negali čia užsilikti: kasdien turi išeiti iš nakvynės namų teritorijos pusė aštuonių ryte ir be septintos valandos vakaro negali grįžti. Išeidami visą savo gyvenimą nešasi kartu.
Pirmame aukšte nakvoja Anastasija – ilgametė pašto darbuotoja. Apie Anastasiją papasakosime kitą kartą, o šįkart keliaujame su Liuda iš „antro aukšto“.
Taigi, pinigai ir nakvynės namuose lemia didesnį komfortą. Juo, pagal taisykles, gali džiaugtis ne ilgiau nei 2 metus ir tik po 6 mėnesių pertraukos vėl gali bandyti grįžti į ankstesnę vietą. Dauguma taip ir daro. O kur dėtis šiuos mėnesius? Sutikti nakvynės namų gyventojai pasakoja, kad dažniausiai juos praleidžia „pirmame aukšte“ arba kur kitur – miške, po tiltu, jei kas priima – pas pažįstamus, bet taip pasitaiko labai retai. Liudos terminas dar negreitai, bet vien mintis apie tai kelia siaubą: „Kai pagalvoju, kad man reikės pusę metų ten gyventi, manau nesulauksiu. Iš proto išeisiu.“

Nors oras pasitaikė nekoks, pakviečiame Liudą pasivaikščioti po apylinkes, apie kurias ji buvo mums pasakojusi. ​

---

Ties Vilniaus nakvynės namais – „Užtvankos stotelė“. Priešais nakvynės namų pastatą driekiasi ežeras. Ežero vaizdas prikausto žvilgsnį, kol lauki autobuso važiuoti į miestą. Grįžus iš miesto dažnai jo nebepastebi – tiesiog eini į „trobelę“ arba aiškiniesi su kontrole. „Čia kontrolė daro mėnesinius planus,“ – priduria Liuda, - „kiekvienas trečias be bilieto.“ Nuo ežero į mus žvelgia gulbių pulkelis. Tai – visų, tiek nakvynės namų, tiek aplinkinių namų gyventojų augintinės. „Gulbes visi maitina. Kas nuo bendro stalo lieka, visi atneša,“ – sako Liuda. Netoliese yra kelios parduotuvės, - kaip pasakoja Liuda, - „Ten gali ledų, alkoholio nusipirkti, o duonos nėra“. Už nakvynės namų driekiasi maršrutas pilkapių takais. Nutarėme palypėti į viršų. Liuda daug kartų matė, kaip šiuo taku žmonės ateina grupelėmis ir lipa į viršų, tad džiaugėsi – „Dabar sužinosiu, kodėl žmonės net su vaikais kartu čia ateina.“ ​

Pilkapio vietą žymi akmenys su senovės gyventojų rašto įrašais. „Tokie akmenys, kaip senojo tikėjimo paminklai buvo naikinami įsigalėjus krikščionybei, taip pat ir vėliau, Sovietiniais laikais. Daugelyje Lietuvos vietų aptinkama akmenų su paslaptingais ženklais,“ – rašoma informaciniame stende.

​Tylomis ėjome, žiūrėjome. „Šitas ženklas, ką rodo? Ką sako?“ – retoriškai klausia Liuda, - „Žmonės kažką tais ženklais norėjo pasakyti. Kiek laiko praėjo, nesuprasi. Bet juk kažką norėjo pasakyti.“ Liuda džiaugėsi, kad turėjo su kuo padaryti pilkapio atradimą. „Ėjau, nes man įdomu. Gėda tiek laiko būti greta ir nežinoti. Bet reikia su kuo nors eiti. Gerai, kad galima smegenims duoti maisto. Kad jos padirbėtų. Kitaip kaip robotas vaikščiočiau“, - priduria. 
Leidžiantis nuo pilkapio žemyn, Liuda paklausia: „Nesupykot, kad atvažiavote?“
Šis keistas, tarsi pasiklydęs vertime klausimas slepia žmogišką pažeidžiamumą. Liuda atvėrė mums savo aplinką. Neišsigando. Savo klausimu tarsi norėjo sau patvirtinti, kad mūsų bendravimas liks toks, koks buvo, nepaisant to, kad ji gyvena nakvynės namuose.
Ir po to su šypsena pridūrė: „Atvažiuokite, pagyvenkit su mumis. Lovytę duosim gerą, langus galėsite pasirinkti - į šią pusę ar į kitą pusę. Kaip norėsite.“ Pažadame, kad dar susitiksime.

Foto Eglė Gudonytė

Projektas „Padainuok man labanakt“ – bendras Lietuvos-Didžiosios Britanijos projektas, kurio metu, bendradarbiaujant su menininkais, rengiama įvairi kūrybinė veikla, įtraukianti benamystę ir skurdą patiriančius asmenis. Projekto paroda bus atidaryta 2016 m. rugsėjo 9 d., Nacionalinėje dailės galerijoje.