|
Kartu su partneriais Lietuvoje ir Jungtinėje Karalystėje įgyvendinamas meno projektas „Padainuok man labanakt“ (angl. „Sing me to Sleep“).
Šiuo projektu, kuris tuo pačiu metu vyksta socialinės pagalbos ir integracijos centre „Betanija“ Vilniuje ir benamių centre „Booth Center“ Mančesteryje, siekiame atkreipti dėmesį į benamystės reiškinį. Projektu taip pat skelbiame, kad menas ir meninė veikla suburia ir susieja žmones, pasiūlo būdą bendrauti, išreikšti save, įgalina tapti matomu, ir jaustis visuomenės dalimi. Projektas „Padainuok man labanakt“ yra bendradarbiavimo procesas, paremtas bendra veikla ir kūryba, pokalbiu ir klausymu. Projekte asmenys, atsidūrę benamystės ir skurdo kontekste, savo patirtis ir istorijas papasakoja pasitelkdami įvairias meninės išraiškos priemones. Tai – tarsi pokalbis tarp kultūrų ir ribinių situacijų. Projekto kūrybinės veiklos rezultatai bus pristatyti parodoje Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje 2016-ųjų rugsėjo mėnesį, gruodį - Bury meno galerijoje Jungtinėje Karalystėje. KŪRYBINĖ GRUPĖ: Ieva Petkutė - projekto iniciatorė. Eglė Gudonytė – skulptorė, instaliacijų, perfomansų menininkė. arthur+martha – menininkų Lois Blackburn ir Philip Davenport duetas. Lois – tekstilininkė, Philip – poetas, teksto menininkas, parodų kuratorius. arthur+martha bendradarbiauja su visuomeninės paribyje atsidūrusiomis žmonių grupėmis – benamiais, senyvo amžiaus žmonėmis ir kt. Projektą Lietuvoje rengia VšĮ „Socialiniai meno projektai“ Daugiau apie projekto veiklą: |
APIE BENAMYSTĘ
Apie benamystės problemą Lietuvoje pirmąkart oficialiai prabilta atgavus nepriklausomybę 1990. Iki tol Sovietų okupacijos laikotarpiu valdžios organai neigė benamystės kaip socialinės problemos egzistavimą, apie tai buvo mažai kalbama viešumoje erdvėje. Asmenys, kurie neturėjo būsto buvo vadinami „parazitais“, „valkatomis“, „bomžais. Benamystė buvo kriminalizuojama ir siejama su išmaldos prašymu, viešos tvarkos pažeidimais, prostitucija...
Būsto netekusių asmenų gyvenimas Lietuvoje yra apipintas stereotipų, jų situacijos matomumas visuomenėje ir viešoje erdvėje yra fragmentiškas. Tad nestebina ir tai, kad pats „benamystės“ reiškinys mūsų šalyje turi gan siaurą apibrėžtį – Lietuvoje benamiu yra laikomas asmuo, neturintis pastovios gyvenamosios vietos, taip pat neturintis pajamų būstą įsigyti arba išsinuomoti. Tarptautiniame kontekste pažymima, kad benamystės reiškinys yra kur kas sudėtingesnis ir būstas toli gražu nėra vienintelis ar net svarbiausias benamystę apibrėžiantis elementas. Benamystė pirmiausiai yra socialinės ir ekonominės atskirties forma, kada asmuo atsiduria už pilietinės visuomenės ribų, išgyvena stigmatizaciją, socialinę atskirtį – patiria vienišumą, bejėgiškumo pakeisti savo situaciją jausimą, neturi galimybių išsakyti savo požiūrio...
Būsto netekusių asmenų gyvenimas Lietuvoje yra apipintas stereotipų, jų situacijos matomumas visuomenėje ir viešoje erdvėje yra fragmentiškas. Tad nestebina ir tai, kad pats „benamystės“ reiškinys mūsų šalyje turi gan siaurą apibrėžtį – Lietuvoje benamiu yra laikomas asmuo, neturintis pastovios gyvenamosios vietos, taip pat neturintis pajamų būstą įsigyti arba išsinuomoti. Tarptautiniame kontekste pažymima, kad benamystės reiškinys yra kur kas sudėtingesnis ir būstas toli gražu nėra vienintelis ar net svarbiausias benamystę apibrėžiantis elementas. Benamystė pirmiausiai yra socialinės ir ekonominės atskirties forma, kada asmuo atsiduria už pilietinės visuomenės ribų, išgyvena stigmatizaciją, socialinę atskirtį – patiria vienišumą, bejėgiškumo pakeisti savo situaciją jausimą, neturi galimybių išsakyti savo požiūrio...