Aušros vartai
Šįkart priežastis eiti - ne maršrutas ar kokie nors istorinių faktų perliukai. Išėjome dėl paties ėjimo kartu su žmogumi, kuris turi kitą ir daugumai mūsų sunkiai įsivaizduojamą patirtį. Andrejus – neeilinė asmenybė. Ir pasivaikščiojimas su neeilinėmis asmenybėmis yra neeilinė patirtis. Ir nesvarbu, kur einame.
Pradėję nuo Aušros Vartų, užsukome į Šv. Teresės bažnyčią, Aušros Vartų koplyčią. Pasiyrę pro maldininkų gausą toliau žygiavome link Užupio respublikos. Vienos durys ir vartai mums buvo atviri, kiti – ne. Uždarų kiemų gausėja, tad šįkart netikėtų užkaborių netikrinome, tiesiog apėjome Užupį tarsi savo kiemą. Galiausiai palipome patręšusiais laiptas į Bekešo kalną, nuo kur savas kiemas (ir kaimas) geriau matyti. „Iš čia“, kaip sakė Andrėjus, - „galima stogais nubėgti tolyn“. Savame kieme viskas įmanoma. Kartu supranti, kad kiemas – tavo, bet namai tame kieme – kitų. Ir „po kiekvienu stogu kažkas yra“ – sako Andrejus. Tarp tų stogų - išpustytos - išpustytos sostinės senamiesčio gatvės, Bernardinų sodo muzikinė karuselė, taip pat ir buvusi Misionierių ligoninė, kurią Andrejaus bičiuliai vadina „Balnička“ arba „Space“.
„Balnička/Space“ – buvę Andrejaus ir jo giminaitės namai. „Ten praleisti treji metai – tarsi pasaka. Ten buvo labai gerai gyventi,“ – sakė ji. Gyvenimas visaip susiklosto. Andrejui ir jo giminaitei susiklostė taip, kad jie neturi namų, bent jau tokių, kokius įsivaizduoja dauguma. Šie pasivaikščiojimai vyksta dėl benamių centre „Betanija“ įgyvendinamo meno projekto, kurio metu, praleisdami nemažai laiko su šio centro lankytojais, pajutome, kokia nematoma yra benamystės situacija Vilniuje. O kaip kitaip? Juk dažniausiai „viską ir taip žinom“.
Tikrai yra dalykų, kurių nežinome ir galime truputį pažinti eidami pasivaikščioti. Projekto kontekste rugsėjo mėnesį vyks paroda Nacionalinėje dailės galerijoje, kurios metu bus galimybė išeiti į „savo kiemą“ kartu su Andrejumi.