Iš pasivaikščiojimų: 
Kartu su Andrejumi vaikščiojome keliu, vedusiu „nuo žemės iki dangaus“ ir kalbėjome apie tai, kad pasaulyje yra daugiau gerų žmonių nei blogų. Gyvenimas – nepastovus ir negalime manyti, kad rytoj bus kaip šiandien. O šiandien, jei norime ką nors pakeisti, turime apie tai papasakoti ir tai parodyti. Kad ir kas tai bebūtų. Keliaudami savo keliais, sutinkame žmonių, kurie mums padeda – daugiau ar mažiau. Visi turime, kas mums yra kuo nors padėję. Keliaudami kažką pamatome, išgirstame. Kažkas mums lieka – ir nešamės dalelę tų patirčių kartu su savimi. Gal kažką atsimename. Andrejus tikisi, kad kažką iš pasivaikščiojime patirtų dalykų, išsaugosime ir nešimės su savimi. Dėkojame ėjusiems kartu. ​

Parodoje 'Padainuok man labanakt' / 'Sing me to sleep' galima rasti 'Benamystės' žemėlapį, kuris padės tiek keliaujant po parodos tiek miesto mišku.

​ LT

Parodos atidarymo renginyje vilniečiai projekto dalyviai kartu su eksperimentinės muzikos kūrėjais Mikalojumi Smulskiu, Deividu Sereičiku ir Simonu Nekrošiumi atliko specialiai šiam vakarui skirtą garsų performansą. „Pirmųjų susitikimų metu bandėme įvairius instrumentus, eksperimentavome, stengdamiesi atrasti, kas mums būtų artima. Tačiau galiausiai pasirinkome paprasčiausią priemonę – medinius pagaliukus. Tai yra pirmapradis bendravimo įrankis, ankstesnis net už žmogaus kalbą. Šios parodos atidaryme tokio instrumento pasirinkimas ne atsitiktinis – muzikinė kompozicija perteikia artėjimą link susikalbėjimo, įsiklausimo, jautrumo aplinkai“, – teigia vienas iš bendradarbiavusių muzikantų, Mikalojus Smulskis.

Norime papasakoti, kad ruošiamės ir daug galvojame apie susitikimą su Jumis parodos „Padainuok man labanakt“ atidaryme rugsėjo 9 d. 
Paroda – tarsi vieta ir laikas būti pamatytiems ir išgirstiems. 
O kaip tai padaryti? 
Neseniai prie Santuokų rūmų patikrinom, kaip skamba triūbos ir tūtos – galvojom, gal jos padės mus girdėti? 
Supratom, kad ne jos – ne triūbos ir ne tūtos. 
Pamažu pajutom – tam, kad galėtum groti, reikia išmokti tylėti. 
Pasitarėm – tam, kad išgirstum istoriją, reikia bandyti klausytis. 
Ir susimąstėm – tam, kad galėtum papasakoti istoriją, reikia sukurti tylą... 
Tyla yra erdvė jūsų namuose ir baltas plotas prirašytam lape. 
Tyloje žodis turi pradžią ir pabaigą.
Tyloje išgirstume paukščių čiulbesį. 
Išbaidę balandžius ir perverti vežimėlius stumiančių mamų žvilgsnių, likome su mintimis apie tylą, kurias nusinešėme savais keliais.
Mėginsime jas prisijaukinti iki kitos repeticijos.
Kviečiame į parodos „Padainuok man labanakt“ atidarymą rugsėjo 9 d., 18:00 val. Nacionalinėje dailės galerijoje.

Foto- Eglė Gudonytė

(for English please scroll down)

Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje 2016 m. rugsėjo 9 d. atidaroma Lietuvos ir Didžiosios Britanijos meno projekto „Padainuok man labanakt“ („Sing me to Sleep“) paroda. 
Paroda „Padainuok man labanakt“ – tai kelionė pasakų mišku tarsi per gyvenimą. Miško tankmės šešėliai užuominomis kalba apie seniai pamirštas paslaptis. Įsiklausyk: aplink – juokas, verksmas ir žodžiai, kurie pinasi į dainas ir pasakojimus – garsai pripildo erdvę. Apima netikrumas, kas čia, šiame miške, yra gera ir bloga, tikra ir išgalvota, kas yra didelis, o kas – mažas.
Projektu atkreipiamas dėmesys į meninės kūrybos svarbą visuomenės paraštėse atsidūrusiems žmonėms. Taip pat praplečiamas benamystės reiškinio suvokimas tuo tikslu perteikiant dalyvių mintis apie bendražmogiškas vertybes: namus, saugumo jausmą, vienatvę, ėjimo greta ir kartu vertę, sveikatą. 
Projekto veiklos programoje dalyvavo apie 500, o prie parodos įgyvendinimo tiesiogiai prisidėjo daugiau kaip 80 benamių ir skurdą patiriančių asmenų Lietuvoje ir Didžiojoje Britanijoje.

Parodos spaudos konferencija vyks 2016 m. rugsėjo 9 d. (penktadienį), 11:00 val.

Daugiau apie projektą – www.menasgerovei.lt / arthur-and-martha.blogspot.lt/

___________________________________________________________
EN

“Sing me to Sleep” (“Padainuok man labanakt“) a Lithuanian-British artistic collaboration between homeless and poor people opens at the National Gallery of Art in Vilnius on September 9, 2016.
The “Sing me to Sleep” exhibition is a journey through a fairytale forest as if through the homeless life – facing shadows that carry bits of some long forgotten riddles, embraced with the sounds of words, cries and laughter, leaving no place untouched, filled with an uncertain perception of what is small and what is big, light or dark, good or bad, real or imaginary.
The project draws attention to the importance of the creative arts activity in the lives of people that live in the margins of society. The project also expands understanding of homelessness by presenting the participants’ thoughts about values of our common humanity – home, feelings of safety, health, solitude and the value of taking walks together and walking together in life.
In Lithuania and Great Britain around 500 people took part in all activities of the project and 80 of them meaningfully contributed to the exhibition in the National Gallery of Art in Vilnius.

The press conference will take place on Friday, September 9, 2016, at 11 a.m.


More information about the project: www.menasgerovei.lt / arthur-and-martha.blogspot.lt/

Projektą įgyvendina / Project Organiser
 VšĮ „Socialiniai meno projektai“
Pagrindiniai partneriai / Main Partners:
Britų taryba, Nacionalinė dailės galerija / Lietuvos dailės muziejus, arthur+martha, „The Tiltas Trust“.
Informacinis partneris / Media Partner 
15min.lt.
Partneriai / Partners:
Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“, „The Booth Center“, kino centras „Skalvija“, Mančesterio metropolijos universitetas („Arts for Health“), UAB „Petro ofsetas“, UAB „Media Traffic“, Vilniaus miesto turizmo informacijos centras, bernardinai. lt, kur. lt.
Projektą iš dalies finansuoja / Project is partly financed by
Lietuvos kultūros taryba.

Kaip groti arbūzu? Ar garsai iš „čiainiko“ gali būti muzika?
Reformatų skvere sutikome garsų „medžiotojus“ – Deividą, Mikalojų, Simoną, Roką ir Juozą – kurie parodė, kad galima groti praktiškai viskuo: arbūzu, plastikiniais buteliais, dujų balionų dalimis, senu virduliu, vaikiškais žaislais ir viskuo, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo jau nenaudinga ir netinkama naudoti.
Jie taip pat papasakojo, kaip gamina muzikos priemones: lituoja ir pjausto dujų balionus, montuoja plastikinių butelių konstrukcijas, kurių garsai derinami keičiant slėgį juose, „prakalbina“ arbūzą naudodami stiprintuvą, šaižius vaikiškų žaislų garsus paverčia į „kosminius“ skambesius ir t.t.
Lydimi smalsių praeivių žvilgsnių diskutavome apie viską – nuo muzikos iki kasdienybės, į kurią ji įsiterpia. Viena, buvo aišku – muzika yra kur kas daugiau nei yra įprasta manyti ir kiekvienas galime ją kurti.
Muzika taps parodos „Padainuok man labanakt“ dalimi. Parodos atidarymas jau už mėnesio – rugsėjo 9 d. 

Čia mūsų trobelė,“ – apie Vilniaus miesto nakvynės namus sako Liuda, pas kurią atvykome į svečius. Ir priduria, kad anksčiau čia buvo pionierių stovykla. Truputį pagalvojus, galima atrasti bent tris dalykus, kurie Vilniaus nakvynės namuose gali priminti ankstesnę jų paskirtį: pirmiausia tai, kad dauguma nakvynės namų gyventojų yra 30-59 m. amžiaus, tad dalis jų vaikystės ar paauglystės metais tikrai spėjo pabūti pionieriais; antra, nakvynės namų klientai vis dėlto yra svečiai šiuose namuose, tad, kaskart išeidami ir grįždami, turi „atsižymėti“; galų gale tai, kad įstaigos vedėją nakvynės namų gyventojai švelniai vadina „mamyte“.
Į šią „stovyklą“ patenkama įvairiais būdais ir dėl įvairių priežasčių. Ir, jeigu esi čia, esi pripažintas „benamis“. Vieni bando prisitaikyti prie jų taisyklių ir kurti jaukumą savo aplinkoje, kad ji bent kiek primintų namus. Kitam atsidūrimas čia yra didžiausia nelaimė, „dugnas, kai nėra kur jau žemiau“.

Po gerus pusę metų „Padainuok man labanakt“ trukusio kūrybinio proceso projekto dalyviai Vilniuje ir Mančesteryje (Didžioji Britanija) susitiko pasikalbėti. Per skype. 
Paprastas skambučio ryšys tarp žmonių dviejuose mažiuose kambariuose, tarp kurių tūkstančiai kilometrų. Tarp žmonių, kurie neturi namų arba rizikuoja juos prarasti. 
Ir kam jie rūpi? 

Su „Padainuok man labanakt“ dalyviais nukeliavom į NDG pamatyti „Miškų ir laukų pozityvus“ Izraelio peizažuose. Galima buvo pajusti, kad tai buvo gera diena, ir jos laukėm.
Izraelyje niekas nebuvom, tad, Sharon Ya‘ari fotografijos paskatino pokalbių apie daugelį dalykų: kantrybę ir ištvermę – kaip vargstančių fotografų dorybes, žydų išėjimą iš senovės Egipto, apie tai, kad Negyvosios jūros vaizdas išties gali būti panašus į mėnulio peizažą (nors ir ten nebuvom), nuodingą Japonijos žuvį fugu, apie senovines fotografijas, kurios yra kažkokios tikresnės ir, tarsi langas, atveriančios vaizdą į šviesesnę tikrovę, apie tai, ar yra „depozitkių“ tuose krūmuose...kurie nakties fotografijoje atrodo kur kas geriau nei dienos. Galiausiai, apie fotografo žvilgsnį, kuris paliktų mus iki begalybės spėlioti apie tai, ką matome – uolą, krioklį, vandens baseiną ar marmuro sieną, jei galų gale neperskaitytume etiketės.
Pabaigoje sutarėm, kad gamta yra gražiausia, kas yra. Ir buvimas kartu padeda atrasti stebėjimo malonumą, nes „tuomet nebėgi taip greitai“.
(Iš apsilankymų Nacionalinėje dailės galerijoje projekte „Padainuok man labanakt“ („Sing me to sleep'').)

​Praėjusią savaitę išėjome pasivaikščioti su Nerijumi. Jau 10 metų neturintis namų Nerijus parodė takus, kuriais vaikščiojo ir pastoges, kuriose glaudėsi.
Gyvenimas – mieste tarsi tamsiam miške, kur budrus naktinis miegas, susidūrimai su žmonėmis, kurie kartais kaip žvėrys, kartais kaip angelai. Tais dažnais kartais, kaip sako mūsų vedlys, „norisi rėkti ir bėgti“. „Miško“ kertėse galima susidurti su keistais gyviais, kurie šnairai žvelgia nuo sienos.
Prisėdus atsidūsta: „Kaip gera taip tiesiog ramiai pabūti ir pakalbėti“.
Netrukus vėl su Nerijumi susitiksime, šįkart, galbūt, jei jis ateis, keliausime į Galeriją.

„Normalūs“ žmonės vasarą važiuoja į gamtą. Vasarą ten būti geriausia, net ir po atviru dangum. Be to, gamtoje, Palaukinės kultūros centre, jau kelintą kartą vyksta renginys „Slemas be stogo“.
Nutarėme ir mes, projekto „Padainuok man labanakt“ dalyviai, pabūti tokiais kaip visi – važiuojančiais į gamtą, besimaudančiais ežere, besikaitinančiais pirtyje, valgančiais lauže keptas dešreles. Kadangi turime, ką papasakoti, pamanėme, kad esame tinkami būti ir slemo renginio dalyviais.
Tatjana, Andrejus ir Rimgaudas papasakojo istorijų – tikrų ar netikrų – niekas žino. Klausytojai plojo, ir iš viso to, kas pasakyta, bent vieną žodį tikrai išsivežė namo.
Pamiršome grafikus ir laiką... Ir gerai, nes būnant gamtoj, matyt, nepridera daug apie tai galvoti. Vasarą gamtoje daug kas gali užsimiršti, nes ir be stogo gerai. O tie, kas norėtų pagalvoti apie savo stogą, laukiami Palaukinės kultūros centre, kur galima susipažinti su „taupios“ statybos būdais iš šiaudų, molio, antrinių medžiagų, kad ir tokių kaip buteliai – „juk tai pati geriausia medžiaga statyboms“, – sakė sodybos šeimininkas Fredis.
Apžiūrėję Palaukinę, kas galėjo, padėjo darbuose – pataisyti lieptą, iš po kurio išplaukė bačkos nežinoma kryptimi, pakūrenti pirtį ir pakurti laužą, kiti – užsiėmė savais reikalais – nėrė į ežerą, jaukiai nusnūdo kėdėje, klausė ąžuolo lapų šlamėjimo... ir tiesiog smagiai („normaliai“) leido laiką.
Grįždami atgal į miestą kalbėjome apie kitą kartą.
Galbūt jis įvyks dar šią vasarą, iki „Padainuok man labanakt“ parodos, kuri bus atidaryta rugsėjo 9 d., 18:00 val., Nacionalinėje dailės galerijoje. 

​Projekte „Padainuok man labanakt“ vakar įvyko žvakių dirbtuvėlės. Dėkojame Taresai Vrublevskajai, kuri padėjo kiekvienam susikurti žvakę... ir atrasti, kad žvakė gali būti įvairi: kuprota ir gumbuota, šakota ir šakuota, lapuota ir spygliuota, gėlėta, skylėta, barzdota ir visokia. 

​Šįkart priežastis eiti – ne maršrutas ar kokie nors istorinių faktų perliukai. Išėjome dėl paties ėjimo kartu su žmogumi, kuris turi kitą ir daugumai mūsų sunkiai įsivaizduojamą patirtį. Andrejus – neeilinė asmenybė. Ir pasivaikščiojimas su neeilinėmis asmenybėmis yra neeilinė patirtis. Ir nesvarbu, kur einame.