NDG edukatorė Eglė Nedzinskaitė sakė, kad fotografas A. Marcinkevičius į pasaulį žvelgė labiau pro vaizdo kameros nei pro fotoaparato akutę. Užfiksuotas kadras – laiko akimirkoje inerciją išsaugojęs veiksmas, įvykis ar pasakojimas.
Mes, galerijos lankytojai, „skaitėme“ fotografijas, kurių pasakojimai dažnam buvo atpažįstami, „iš tų laikų“: apie kolūkių susirinkimus, gatvės darbų subtilybes, kasdienes pramogas ir šventes, automobilius, techniką, madą, prabangą ir t.t.
„Daug istorijų aš galiu papasakoti, man nereikia nuotraukų“, – sako Raimundas paeiliui A.Marcinkevičiaus fotografijoms priskirdamas pavadinimus: „Našlaičiai, pagelbėkite“, „Kiek aš galiu dirbti, man reikia pailsėti“, „Darbininkai, einam pietų“, „1986-ieji. Mes streikuosim“, 1988-ieji. Mes nepasiduodam“, „Kolūkio susirinkimai“, pridurdamas, – „matot, močiutė sėdi, seneliai, pakelsime pensijas, pakelsim algas, jūs tik dirbkit“, – sako Raimundas. Ir priduria, „Tai jaunystė, aš gi viską pamenu.“
Liuda ilgokai stabtelėjo prie kitos fotografijos. Sako – „šitą norėčiau išsinešti. Labai gražios akys, geras veidas.“ Raimundas pritaria – „Tai žymus rusų aktorius. Jo žvilgsnis parodo žmogaus šilumą. Pagal akis galima atspėti, ar esi laimingas žmogus ar ne.“
Paklausiu Arvydo, kuri fotografija labiausiai įsiminė. Sako: „Ši, jos nesupratau. Minties nepagaunu. Mintis turi būti. Nepagaunu minties. Man ji patinka, nes aš jos nesuprantu.“
(Iš apsilankymų Nacionalinėje dailės galerijoje projekte „Padainuok man labanakt“ („Sing me to sleep'').)








RSS Feed