Demenciją ir Alzheimerio ligą turintiems asmenims skirta programa siekia didinti muziejų veiklos prieinamumą įvairias galimybes ir skirtingas poreikius turintiems asmenims. Parodoje buvo parengta daugiajutimė veikla, padedanti tyrinėti meninį turinį susitelkiant į dabarties akimirką, nekeliant iššūkio atminčiai.
Programa apėmė 10 dirbtuvių, surengtų 2019 m. gegužės 30 d. – liepos 15 d., kuriose sudalyvavo Specialiųjų socialinės globos namų „Tremtinių namai” gyventojai, globos namų „Senevita”, Senjorų socialinės globos namų, Fabijoniškių socialinių paslaugų namų, Kauno globos ir priežiūros centro gyventojai, senjorų dienos centro „Diemedis“ lankytojai ir darbuotojai. Programa vyko pirmadieniais, muziejaus nedarbo metu.
Jaukiame pokalbyje ir saugioje aplinkoje juslėmis (lytėjimą, garsą, vaizdą) tyrinėjome parodos turinį, plėtojome žodinį ir nežodinį pokalbį. Veiklos turinys yra paremtas individualiu dėmesiu kiekvienam lankytojui, paskatinant, kad kiekvienas susikurtų savą santykį su meno objektu ir galėtų jį aptarti grupėje. Norintiems dalyvauti daugiajutimėje programoje meninis pažinimas nėra svarbus, nes patirtis yra sutelkiama į dabarties momentą. Tęstine veikla Lietuvoje ir tarptautine praktika besiremianti veikla „Susitikime muziejuje“ siekia paskatinti santykį, kuriame dalyviai plečia akiratį, įgyja naujos patirties, dalinasi, aktyviai dalyvauja.
Programoje sudalyvavo 79 demenciją turintys asmenys ir 35 lydintys asmenys. Juos visus kvietėme prie arbatos puodelio aptarti turėtą patirtį iškarto po apsilankymo parodoje. Žemiau pateikiamos ryškiausios įžvalgos, susijusios su veiklos dalyvių refleksijomis.
Lydintys asmenys atkreipė dėmesį į dalyvavimo veikloje naudą, susijusią tiek su akiračio plėtra („Daug sužinojau. Atėjusi viena ar kad ir su šeima, nieko nesuprasčiau. Taip tikrai daug sužinau“, socialinė darbuotoja), tiek su teigiamu vidinės įtampos mažinimui („Čia pabuvus ilgiau galima galvą „išsivalyti“, socialinė darbuotoja).
Programos veikla suformuota taip, kad kiekvienas asmuo pagal galimybes gali įsitraukti į vaizduotės pasitelkimo reikalaujančią veiklą – yra kuriamas bendrystės, nehierarchiškas santykis tarp demenciją turinčiųjų ir juos atlydėjusių asmenų. Diskusijose visi atsakymai buvo vienodai vertingi ir dažniausiai susiję su kalbėtojų asmenine patirtimi. Tokiame santykyje, kaip įvardino beveik visi demenciją turinčius lydintieji asmenys, prasiplėtė jų žinios apie demenciją turinčių žmonių asmenybę – pomėgius, gyvenimo patirtį (pavyzdžiui, viena dalyvė veiklos metu nutarė pašmaikštauti ir aptarimuose įterpdavo vokiečių kalbos žodžių ir sakinių – atlydėjusieji asmenys nežinojo, kad ji anksčiau dirbo vokiečių kalbos mokytoja).
Veikloje per juslinę stimuliaciją, vyko tiek žodinis, tiek emocinis pokalbis, kuris ypač paskatina įsitraukti tuos asmenis, kurių verbalinė raiška yra apsunkinta. Kai kurie lydintieji pastebėjo, kad veikla paskatina pokalbį apie vidinį pasaulį, jausmus ir emocijas – temomis, kurias itin sunku paliesti kasdienybėje tarp demenciją turinčių asmenų ir jų globėjų („Žmonės vengia kalbėti apie tai, ką jaučia. Matau, kad kūriniai yra puiki priemonė paskatinti tokį pokalbį – tiek atpažinti emocijas kitų veide, tiek patiems išreikšti savo pojūčius.“ Socialinė darbuotoja).
Dauguma dalyvių išvykimą į muziejų vertino kaip išskirtinį, neeilinį įvykį ir didelę dovaną („Prieš mirtį dar muziejuje apsilankysime“, dalyvė). Kai kurie turėjo nuomonę, kad juos priimti yra vargas ir labai sunkus darbas („Ačiū, kad vargstate su mumis“, dalyvė; „Aš negaliu prašyti, kad vežtų (į muziejų – aut. pastaba), negaliu užkrauti tokio vargo – aš viena negaliu niekur važiuoti ir mane reikėtų lydėti“, dalyvė). Dalis dalyvių išreiškė nuvertinantį požiūrį į save.
Programos metu diskutavome, aptarėme, dalinomės patirtimi, dainavom dainas ir sakėm eiles. Visi dalyvavusieji veikloje patyrė teigiamų emocijų. Dalyvių teigimu tam įtakos turi įtraukus turinys, aplinkos pakeitimas, tačiau labiausiai – šiltas santykis ir buvimas jaukioje aplinkoje su kitais žmonėmis („Svarbiausia, kad ne vienas sėdi“, dalyvis; „Jaučiu, kad susipažinau ir pajutau Šiaurės kraštus, šaltį, avis ir žuvis“, dalyvis; „Čia bent pabendravome“, dalyvis; „Geriau čia pabūti nei pietų važiuoti. Maistas yra niekas, juk kasdien pietūs. Ten tik maistas – nebendraujame. O čia susitelkėme į kūrinius, kartu.“ dalyvė; „Gerai, kad atvažiavome – negi tik valgysi ir miegosi“, dalyvis).
Programoje sudalyvavo 79 lankytojai ir 35 lydintieji.
Daugiajutimė programa yra tęstinio projekto „Susitikime muziejuje“, kuriame siekiama didinti meninės veiklos prieinamumą demenciją turintiems, Alzheimerio liga sergantiems asmenims ir jų globėjams, dalis. Projektą “Susitikime muziejuje” remia Lietuvos kultūros taryba.
Programa apėmė 10 dirbtuvių, surengtų 2019 m. gegužės 30 d. – liepos 15 d., kuriose sudalyvavo Specialiųjų socialinės globos namų „Tremtinių namai” gyventojai, globos namų „Senevita”, Senjorų socialinės globos namų, Fabijoniškių socialinių paslaugų namų, Kauno globos ir priežiūros centro gyventojai, senjorų dienos centro „Diemedis“ lankytojai ir darbuotojai. Programa vyko pirmadieniais, muziejaus nedarbo metu.
Jaukiame pokalbyje ir saugioje aplinkoje juslėmis (lytėjimą, garsą, vaizdą) tyrinėjome parodos turinį, plėtojome žodinį ir nežodinį pokalbį. Veiklos turinys yra paremtas individualiu dėmesiu kiekvienam lankytojui, paskatinant, kad kiekvienas susikurtų savą santykį su meno objektu ir galėtų jį aptarti grupėje. Norintiems dalyvauti daugiajutimėje programoje meninis pažinimas nėra svarbus, nes patirtis yra sutelkiama į dabarties momentą. Tęstine veikla Lietuvoje ir tarptautine praktika besiremianti veikla „Susitikime muziejuje“ siekia paskatinti santykį, kuriame dalyviai plečia akiratį, įgyja naujos patirties, dalinasi, aktyviai dalyvauja.
Programoje sudalyvavo 79 demenciją turintys asmenys ir 35 lydintys asmenys. Juos visus kvietėme prie arbatos puodelio aptarti turėtą patirtį iškarto po apsilankymo parodoje. Žemiau pateikiamos ryškiausios įžvalgos, susijusios su veiklos dalyvių refleksijomis.
Lydintys asmenys atkreipė dėmesį į dalyvavimo veikloje naudą, susijusią tiek su akiračio plėtra („Daug sužinojau. Atėjusi viena ar kad ir su šeima, nieko nesuprasčiau. Taip tikrai daug sužinau“, socialinė darbuotoja), tiek su teigiamu vidinės įtampos mažinimui („Čia pabuvus ilgiau galima galvą „išsivalyti“, socialinė darbuotoja).
Programos veikla suformuota taip, kad kiekvienas asmuo pagal galimybes gali įsitraukti į vaizduotės pasitelkimo reikalaujančią veiklą – yra kuriamas bendrystės, nehierarchiškas santykis tarp demenciją turinčiųjų ir juos atlydėjusių asmenų. Diskusijose visi atsakymai buvo vienodai vertingi ir dažniausiai susiję su kalbėtojų asmenine patirtimi. Tokiame santykyje, kaip įvardino beveik visi demenciją turinčius lydintieji asmenys, prasiplėtė jų žinios apie demenciją turinčių žmonių asmenybę – pomėgius, gyvenimo patirtį (pavyzdžiui, viena dalyvė veiklos metu nutarė pašmaikštauti ir aptarimuose įterpdavo vokiečių kalbos žodžių ir sakinių – atlydėjusieji asmenys nežinojo, kad ji anksčiau dirbo vokiečių kalbos mokytoja).
Veikloje per juslinę stimuliaciją, vyko tiek žodinis, tiek emocinis pokalbis, kuris ypač paskatina įsitraukti tuos asmenis, kurių verbalinė raiška yra apsunkinta. Kai kurie lydintieji pastebėjo, kad veikla paskatina pokalbį apie vidinį pasaulį, jausmus ir emocijas – temomis, kurias itin sunku paliesti kasdienybėje tarp demenciją turinčių asmenų ir jų globėjų („Žmonės vengia kalbėti apie tai, ką jaučia. Matau, kad kūriniai yra puiki priemonė paskatinti tokį pokalbį – tiek atpažinti emocijas kitų veide, tiek patiems išreikšti savo pojūčius.“ Socialinė darbuotoja).
Dauguma dalyvių išvykimą į muziejų vertino kaip išskirtinį, neeilinį įvykį ir didelę dovaną („Prieš mirtį dar muziejuje apsilankysime“, dalyvė). Kai kurie turėjo nuomonę, kad juos priimti yra vargas ir labai sunkus darbas („Ačiū, kad vargstate su mumis“, dalyvė; „Aš negaliu prašyti, kad vežtų (į muziejų – aut. pastaba), negaliu užkrauti tokio vargo – aš viena negaliu niekur važiuoti ir mane reikėtų lydėti“, dalyvė). Dalis dalyvių išreiškė nuvertinantį požiūrį į save.
Programos metu diskutavome, aptarėme, dalinomės patirtimi, dainavom dainas ir sakėm eiles. Visi dalyvavusieji veikloje patyrė teigiamų emocijų. Dalyvių teigimu tam įtakos turi įtraukus turinys, aplinkos pakeitimas, tačiau labiausiai – šiltas santykis ir buvimas jaukioje aplinkoje su kitais žmonėmis („Svarbiausia, kad ne vienas sėdi“, dalyvis; „Jaučiu, kad susipažinau ir pajutau Šiaurės kraštus, šaltį, avis ir žuvis“, dalyvis; „Čia bent pabendravome“, dalyvis; „Geriau čia pabūti nei pietų važiuoti. Maistas yra niekas, juk kasdien pietūs. Ten tik maistas – nebendraujame. O čia susitelkėme į kūrinius, kartu.“ dalyvė; „Gerai, kad atvažiavome – negi tik valgysi ir miegosi“, dalyvis).
Programoje sudalyvavo 79 lankytojai ir 35 lydintieji.
Daugiajutimė programa yra tęstinio projekto „Susitikime muziejuje“, kuriame siekiama didinti meninės veiklos prieinamumą demenciją turintiems, Alzheimerio liga sergantiems asmenims ir jų globėjams, dalis. Projektą “Susitikime muziejuje” remia Lietuvos kultūros taryba.
RSS Feed
