Category: Padainuok Man Labanakt

Performansas NDG

9/1/2016

– Baik čia žaisti.
– Mes ir nežaidžiam, o grojam.
– Grojat? Gi neskamba. Imk sausesnį, va, šitą. Arba be žievės dar geri...
– Nekalbėk, tada girdėsi.
Kūrybiniai bandymai vyksta kasdien. Jau greitai dalinsimės su jumis garsais, kuriuos radom ir sukūrėm.
Paroda atsidaro netrukus

Foto-Teodoras Malinauskas

MUZIKA LINK TYLOS

8/30/2016

Norime papasakoti, kad ruošiamės ir daug galvojame apie susitikimą su Jumis parodos „Padainuok man labanakt“ atidaryme rugsėjo 9 d.
Paroda – tarsi vieta ir laikas būti pamatytiems ir išgirstiems.
O kaip tai padaryti?
Neseniai prie Santuokų rūmų patikrinom, kaip skamba triūbos ir tūtos – galvojom, gal jos padės mus girdėti?
Supratom, kad ne jos – ne triūbos ir ne tūtos.
Pamažu pajutom – tam, kad galėtum groti, reikia išmokti tylėti.
Pasitarėm – tam, kad išgirstum istoriją, reikia bandyti klausytis.
Ir susimąstėm – tam, kad galėtum papasakoti istoriją, reikia sukurti tylą...
Tyla yra erdvė jūsų namuose ir baltas plotas prirašytam lape.
Tyloje žodis turi pradžią ir pabaigą.
Tyloje išgirstume paukščių čiulbesį.
Išbaidę balandžius ir perverti vežimėlius stumiančių mamų žvilgsnių, likome su mintimis apie tylą, kurias nusinešėme savais keliais.
Mėginsime jas prisijaukinti iki kitos repeticijos.
Kviečiame į parodos „Padainuok man labanakt“ atidarymą rugsėjo 9 d., 18:00 val. Nacionalinėje dailės galerijoje.

Foto-Eglė Gudonyte

VISKUO IR VISKAS GALI GROT

8/10/2016

Kaip groti arbūzu? Ar garsai iš „čiainiko“ gali būti muzika?
Reformatų skvere sutikome garsų „medžiotojus“ – Deividą, Mikalojų, Simoną, Roką ir Juozą – kurie parodė, kad galima groti praktiškai viskuo: arbūzu, plastikiniais buteliais, dujų balionų dalimis, senu virduliu, vaikiškais žaislais ir viskuo, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo jau nenaudinga ir netinkama naudoti.
Jie taip pat papasakojo, kaip gamina muzikos priemones: lituoja ir pjausto dujų balionus, montuoja plastikinių butelių konstrukcijas, kurių garsai derinami keičiant slėgį juose, „prakalbina“ arbūzą naudodami stiprintuvą, šaižius vaikiškų žaislų garsus paverčia į „kosminius“ skambesius ir t.t.
Lydimi smalsių praeivių žvilgsnių diskutavome apie viską – nuo muzikos iki kasdienybės, į kurią ji įsiterpia. Viena, buvo aišku – muzika yra kur kas daugiau nei yra įprasta manyti ir kiekvienas galime ją kurti.
Muzika taps parodos „Padainuok man labanakt“ dalimi. Parodos atidarymas jau už mėnesio – rugsėjo 9 d.

Foto-Eglė Gudonytė

Pasivaikščiojimas su liuda iš ''antro aukšto''

7/25/2016

Čia mūsų trobelė,“ – apie Vilniaus miesto nakvynės namus sako Liuda, pas kurią atvykome į svečius. Ir priduria, kad anksčiau čia buvo pionierių stovykla. Truputį pagalvojus, galima atrasti bent tris dalykus, kurie Vilniaus nakvynės namuose gali priminti ankstesnę jų paskirtį: pirmiausia tai, kad dauguma nakvynės namų gyventojų yra 30-59 m. amžiaus, tad dalis jų vaikystės ar paauglystės metais tikrai spėjo pabūti pionieriais; antra, nakvynės namų klientai vis dėlto yra svečiai šiuose namuose, tad, kaskart išeidami ir grįždami, turi „atsižymėti“; galų gale tai, kad įstaigos vedėją nakvynės namų gyventojai švelniai vadina „mamyte“.
Į šią „stovyklą“ patenkama įvairiais būdais ir dėl įvairių priežasčių. Ir, jeigu esi čia, esi pripažintas „benamis“. Vieni bando prisitaikyti prie jų taisyklių ir kurti jaukumą savo aplinkoje, kad ji bent kiek primintų namus. Kitam atsidūrimas čia yra didžiausia nelaimė, „dugnas, kai nėra kur jau žemiau“.

VIZITAS Į NDG_ADAUKTO MARCINKEVIČIAUS PARODA

7/23/2016

Adaukto Marcinkevičiaus parodoje „Optimistai ir skeptikai. 1954-1959 fotografijos“ – kadrai, daryti po Stalino mirties.
NDG edukatorė Eglė Nedzinskaitė sakė, kad fotografas A. Marcinkevičius į pasaulį žvelgė labiau pro vaizdo kameros nei pro fotoaparato akutę. Užfiksuotas kadras – laiko akimirkoje inerciją išsaugojęs veiksmas, įvykis ar pasakojimas.
Mes, galerijos lankytojai, „skaitėme“ fotografijas, kurių pasakojimai dažnam buvo atpažįstami, „iš tų laikų“: apie kolūkių susirinkimus, gatvės darbų subtilybes, kasdienes pramogas ir šventes, automobilius, techniką, madą, prabangą ir t.t.
„Daug istorijų aš galiu papasakoti, man nereikia nuotraukų“, – sako Raimundas paeiliui A.Marcinkevičiaus fotografijoms priskirdamas pavadinimus: „Našlaičiai, pagelbėkite“, „Kiek aš galiu dirbti, man reikia pailsėti“, „Darbininkai, einam pietų“, „1986-ieji. Mes streikuosim“, 1988-ieji. Mes nepasiduodam“, „Kolūkio susirinkimai“, pridurdamas, – „matot, močiutė sėdi, seneliai, pakelsime pensijas, pakelsim algas, jūs tik dirbkit“, – sako Raimundas. Ir priduria, „Tai jaunystė, aš gi viską pamenu.“
Liuda ilgokai stabtelėjo prie kitos fotografijos. Sako – „šitą norėčiau išsinešti. Labai gražios akys, geras veidas.“ Raimundas pritaria – „Tai žymus rusų aktorius. Jo žvilgsnis parodo žmogaus šilumą. Pagal akis galima atspėti, ar esi laimingas žmogus ar ne.“
Paklausiu Arvydo, kuri fotografija labiausiai įsiminė. Sako: „Ši, jos nesupratau. Minties nepagaunu. Mintis turi būti. Nepagaunu minties. Man ji patinka, nes aš jos nesuprantu.“
(Iš apsilankymų Nacionalinėje dailės galerijoje projekte „Padainuok man labanakt“ („Sing me to sleep'').)

Foto- Eglė Gudonytė

„Miškų ir laukų pozityvai“ Izraelio peizažuose

6/30/2016

Su „Padainuok man labanakt“ dalyviais nukeliavom į NDG pamatyti „Miškų ir laukų pozityvus“ Izraelio peizažuose. Galima buvo pajusti, kai tai buvo gera diena ir jos laukėm. Izraelyje niekas nebuvom, tad Sharon Ya‘ari fotografijos paskatino pokalbių apie daugelį dalykų: kantrybę ir ištvermę – kaip vargstančių fotografų dorybes, žydų išėjimą iš senovės Egipto, apie tai, kad Negyvosios jūros vaizdas išties gali būti panašus į mėnulio peizažą (nors ir ten nebuvom), nuodingą Japonijos žuvį fugu, apie senovines fotografijas, kurios yra kažkokios tikresnės ir, tarsi langas, atveriančios vaizdą į šviesesnę tikrovę, apie tai, ar yra „depozitkių“ tuose krūmuose...kurie nakties fotografijoje atrodo kur kas geriau nei dienos. Galiausiai, apie fotografo žvilgsnį, kuris paliktų mus iki begalybės spėlioti apie tai, ką matome – uolą, krioklį, vandens baseiną ar marmuro sieną, jei galų gale neperskaitytume etiketės. Pabaigoje sutarėm, kad gamta yra gražiausia, kas yra. Ir buvimas kartu padeda atrasti stebėjimo malonumą, nes „tuomet nebėgi taip greitai“.

Foto_Eglė Gudonytė

Pasivaikščiojimas su Andrej po Užupį

6/5/2016

Vakar išėjome pasivaikščioti „turistiniais“ maršrutais po Vilniaus senamiestį ir Užupį. Žinoma, visi jau buvome anksčiau įžengę į Užupio perimetrą ir jį „matę“. Kas gi šiandien, Vilniuje gyvenantis nebus matęs Užupio? Nebent tasai, kuriam paprasčiausiai ne pasivaikščiojimai galvoje arba kuris jau „viską ir taip žino“.
Aušros vartai
Šįkart priežastis eiti - ne maršrutas ar kokie nors istorinių faktų perliukai. Išėjome dėl paties ėjimo kartu su žmogumi, kuris turi kitą ir daugumai mūsų sunkiai įsivaizduojamą patirtį. Andrejus – neeilinė asmenybė. Ir pasivaikščiojimas su neeilinėmis asmenybėmis yra neeilinė patirtis. Ir nesvarbu, kur einame.
Pradėję nuo Aušros Vartų, užsukome į Šv. Teresės bažnyčią, Aušros Vartų koplyčią. Pasiyrę pro maldininkų gausą toliau žygiavome link Užupio respublikos. Vienos durys ir vartai mums buvo atviri, kiti – ne. Uždarų kiemų gausėja, tad šįkart netikėtų užkaborių netikrinome, tiesiog apėjome Užupį tarsi savo kiemą. Galiausiai palipome patręšusiais laiptas į Bekešo kalną, nuo kur savas kiemas (ir kaimas) geriau matyti. „Iš čia“, kaip sakė Andrėjus, - „galima stogais nubėgti tolyn“. Savame kieme viskas įmanoma. Kartu supranti, kad kiemas – tavo, bet namai tame kieme – kitų. Ir „po kiekvienu stogu kažkas yra“ – sako Andrejus. Tarp tų stogų - išpustytos - išpustytos sostinės senamiesčio gatvės, Bernardinų sodo muzikinė karuselė, taip pat ir buvusi Misionierių ligoninė, kurią Andrejaus bičiuliai vadina „Balnička“ arba „Space“.
„Balnička/Space“ – buvę Andrejaus ir jo giminaitės namai. „Ten praleisti treji metai – tarsi pasaka. Ten buvo labai gerai gyventi,“ – sakė ji. Gyvenimas visaip susiklosto. Andrejui ir jo giminaitei susiklostė taip, kad jie neturi namų, bent jau tokių, kokius įsivaizduoja dauguma. Šie pasivaikščiojimai vyksta dėl benamių centre „Betanija“ įgyvendinamo meno projekto, kurio metu, praleisdami nemažai laiko su šio centro lankytojais, pajutome, kokia nematoma yra benamystės situacija Vilniuje. O kaip kitaip? Juk dažniausiai „viską ir taip žinom“.
Tikrai yra dalykų, kurių nežinome ir galime truputį pažinti eidami pasivaikščioti. Projekto kontekste rugsėjo mėnesį vyks paroda Nacionalinėje dailės galerijoje, kurios metu bus galimybė išeiti į „savo kiemą“ kartu su Andrejumi.

Foto-Eglė Gudonytė

'Slemas be stogo'

6/4/2016

Su 'Padainuok man labanakt' dalyviais ir draugais lankėmes Palaukinės kultūros centre. Ten vyko Slemas be stogo, visi buvo išgirsti. Gera tiesiog patirti (ne)didelius dalykus, tokius kaip gera aplinka ir bendravimas.

Foto- Teodoras Malinauskas

Vizitas į NDG

4/22/2016

Antrąkart kartu su Betanijos lankytojais atvykme į Nacionalinę dailės galeriją – Artūro Railos parodą „Libretas Mærskui Mc-Kinney Mølleriui. Sinopsis“ ir parodą „Kita epochų sankirta“, pristatančią naujai įsigytus Lietuvos dailės muziejaus kolekcijos kūrinius. Dauguma Betaniečių pirmąkart apsilankė šioje galerijoje. Įžvalgos įvairios – pagal patirtį, amžių ir humoro jausmą. Apie A. Railos kūrinį –tarsi „gyvenimo mozaika“, „džiazo muzika“, „televizija“, „komiškas pasireiškimas“, „policininkai išdykauja“, „Valstybinė autoinspekcija pagavo vairuotoją pažeidėją, prisikabino ir galvoja, kokį kyšį iš jo paimti...“ Kūriniuose kartais norisi rasti ryšius tarp atskirų fragmentų. „Aš nerandu ryšio“ – sako Arvydas. „Kai išeinate į miestą, į kokią nors aikštę žiūrite: vieni riedučiais važinėja, kiti kalbasi, treti kažko laukia. Ar jie turi ryšį?“ – klausia edukatorė Eglė. „Ryšys yra. Vienas ieško pinigų, kitas ieško pavalgyti, kitas ieško dar kažko, bet čia kol kas ryšio nematau... sutrikdėte mane šiuo kūriniu. Dabar ilgai galvosiu“ – atsakė Arvydas. Apie Vlado Urbanavičiaus „Rutulys“ - tarsi „asteroidas“, „sniego gniūžtė“, „statybos atliekos“, „kukulis, o jei būtų pailgas – cepelinas“, „svajonių kiaušinis“, „kosminė dulkė“, „suglamžytas popierius“, „padaryta iš statybinių šiukšlių – matosi plyta, cementas, betonas, skalda, tinkas... Malačius, aš tokį irgi pasistatyčiau. Jeigu turėčiau namus – norėčiau tokį turėti“. Apie Jono Gasiūno „Auksiniai pataikymai virš horizonto“ – tarsi „sausra“, „juodžemis, ne visai Lietuvoje“, „senoviniu laiku, po sausros“, „miestas“, „kaimas“, „skurdas“, „lietuviai ištremti tokį vaizdą matė“, „traukiniai ir geležinkelis“, „nėra perėjimo“, „malaletkos aptaškė“, „kakofonija“. „Įdomu, kiek autoriui metų,“ – svarstė Vičeslavas, - „kai žinai, kiek metų – žinai, kaip mąsto“. Eugenija pridūrė – „aš nesitikėjau, kad tokių dalykų galime pamatyti. Papasakosiu, papaišysiu savo draugei.“ Foto - Eglė Gudonytė

ARTHUR+MARTHA

12/15/2015

Savaitgalį Nacionalinėje dailės galerijoje vyko pokalbis ir dirbtuvės su britų menininkais arthur+martha (Lois Blackburn ir Philip Davenport), pokalbis „Kūryba socialiniame kontekste“, kuriame taip pat dalyvavo lietuvių meinininkai Vita Gelūnienė ir Ed Carroll. arthur+martha, kalbėdami apie savo kūrybą, ją lygina su kūrimu tam tikro konteksto, kuriame kviečia bendradarbiauti benamius, demenciją, psichikos sveikatos sutrikimų turinčius asmenis. Vaizdas ir turinys, kuris atsiranda, yra šių žmonių kūryba, „balsas“ ir mintis, žiūrovui ir visuomenei prabylantys apie individualias ir bendražmogiškas patirtis. Ed Carroll ir Vita Gelūnienė kūryba reiškiasi tose erdvėse, kuriose susiduria bendruomenė, kultūra ir politika. Labai ačiū Eglei N. Ir visai Nacionalinei dailės galerijai – už darbingą savaitgalį, sausainius ir arbatą. Renginys - projekto "Menas ir psichikos sveikata" dalis. Projektą rengia Socialiniai meno projektai. Rėmėjas: Lietuvos kultūros taryba. Partneriai: Nacionalinė dailės galerija, Britų Taryba, Mančesterio metropolijos universitetas.